Blame It On Me.

Nu ką. I guess I’m back. Seniai neberašiau, nes talentas tam (nors vargu ar tokį iš vis turėjau) dingo.
Tamsu. Dievinu tamsą. Skauda galvą. Labai noriu savo D. šalia. Stipriai stipriai apkabinčiau ir užmyluočiau. Taip aš jį myliu. Kas juokingiausia (nors ne, čia labiau turėtų būt graudu), jis kitam kambary. Gyvenam po tuo pačiu stogu. Ir apie mano per kraštus besiliejančią meilę jis nenori nė žinot. Tiksliau, tikėt. Neturėčiau stebėtis. Pats kaltas. Niekas mylimam žmogui šlykščių žodžių nesako. Neskaudina. Mylimus žmones reikia saugot. Jais rūpintis.
O aš jį vistiek myliu.
Nekenčiu, kai mintys liejasi taip padrikai. Vis smarkiau skaudą galvą. Reiktų tabletės ar dviejų. Velniop, apsieisiu.

By the way. Kas nors sutvarkykit komentarus blog’e! Kodėl užsienis diskriminuojamas ir ten gyvenantiems neleidžia komentuot?? Goddammit.

Na ką, prasidėjo naujas mano gyvenimo etapas. Senos problemos turbūt niekur nedingo, taip pat atsirado naujų, tačiau aplinka jau kita. Kaip ir daugelis, bandau laimės ieškoti užsienyje. Nuo rugsėjo studijuosiu universitete Edinburge. Labai tikiuosi, kad pavyks patobulinti anglų kalbą, susirasti darbą, (nes kitaip tektų grįžt) ir, žinoma, bent kiek suprasti škotišką akcentą, kuris man pasirodė labai siaubingas. Jau pirmą dieną važiuodamas autobusu klausiausi, ką šneka žmonės ir pasibaisėjau, kaip sunku suprast, ką jie šneka. Na nieko, kaip nors. :D

Pasiilgstu gyvenimo Lietuvoje. Tik būdamas čia supratau, kad ir pas mus nėra taip jau bogai. Maisto kainos nėra tokios tragiškos. O svarbiausia, Lietuvoje yra normalaus maisto! Štai ko labiausiai pasigendu čia. Angliškas man visai ne prie širdies.

Liūdna… Antrą vakarą iš eilės toks keistas jausmas. Atrodo, viskas gerai. Naujos galimybės, mylimas žmogus šalia… Deja… Turbūt ir čia nebūsiu laimingas…

… all happy days are gone.

Taip norėčiau pasidžiaugti gera nuotaika prieš šventes. Deja… Atrodo, viskas dar blogiau nei buvo.  Nuotaika blogėja ne dienom, net ne valandom, o minutėm. Tikiuos, kad pagerės. Taip turi būt.

Supratau vieną dalyką. Kartais klaidos, padarytos praeityje, gali graužti visą likusį gyvenimą. Kiekvienas blogas žodis gali smigti giliai į širdį. Pernelyg giliai.

Linksmų švenčių.

Nesitikėjau, kad kada gausiu Stylish blog apdovanojimą. Tiesą pasakius, manau, kad maniškį galima rodyt kitiem tik kaip pavyzdį, kaip nereikėtų rašyt. Nežinau, kodėl, tačiau artemidea pasirodė kitaip. Ačiū!

Pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, gavus apdovanojimą, yra išduoti, iš ko gavai apdovanojimą. Done. Kitas svarbus dalykas - parašyti 7 faktus apie save. Be galo sunku sugalvoti, ką naujo galėčiau parašyti, nes apie save jau papasakojau labai daug.

So, 7 things about me:

1. Mano batų dydis 41. Daugiau, manau, nėra ką ir pridurti.

2. Su kokia mirusia įžymybe norėtum susitikti, jei būtų gyva? Definitely, Michael Jackson. Kodėl? Todėl, kad meno srityje jis yra mano idealas. Be galo žaviuosi jo talentu.

3. Jei būtų galima pakeisti savyje vieną vienintelį dalyką, tai būtų požiūris į gyvenimą. Šiaip yra labai daug dalykų, kuriuos savyje norėčiau pakeisti, tačiau, jei sugebėčiau į gyvenimą žiūrėti optimistiškiau, keistųsi ir kiti dalykai.

4. Jei reikėtų apibūdinti save, pasakant spalvą, toji spalva būtų… Aš tikrai nežinau kiekvienos spalvos reikšmės, bet jei reiktų, turbūt rinkčiausi oranžinę. Tai nėra viena iš tų tradicinių spalvų, o aš taip pat toks nesu. Unikalus, kažkuom keistas. So…

5. Gražiausia vieta Vilniuje - Užupis. Ne vien todėl, kad ten gyvenu. Dievinu Užupio meninę dvasią. Neveltui tai menininkų rajonas. Be to, pats save laikau menininku.

6. Esu prieš tatuiruotes. Gal ne tai, kad prieš, bet.. Pats tatuiruotės nenorėčiau.  Šiandien manęs paklausė, kas turėtų nutikti, kad vis dėlto pasidaryčiau tatuiruotę ir kokia ji būtų. Labai sudėtingas klausimas, labai sunku pasakyt, kas turėtų nutikti, kad ant mano kūno atsirastų tatuiruotė. Turbūt pasidaryčiau tatuiruotę, jei šiaip kas užplauktų. Jei visiškai nusispjaučiau į tai, kad skaudės. Kas per piešinukas tai būtų? Manau, koks nors prasmingas sakinukas, ar japoniškas hieroglifas.

7. Dažniausia poza, kurioje atsibundu ryte, yra: ant šono, viena koja sulenkta. Pastebėjau, kad beveik visada taip atsibundu. Patogiausia poza.

Vos nepamiršau. Kažkam reikia perleisti Stylish estafetę. Tiesą pasakius, labai sunku išskirti kurį nors vieną blogą, yra labai daug blogerių, kurie rašo labai įdomiai, žinoma, tūkstančius kartų įdomiau už mane. Dažnai būna ir taip, kad vienas įrašas patinka, kitas nelabai. Tačiau yra vienas, kuriame apsilankau nuolat. So, Stylish award skiriu rainydaysonaliceface .

p.s. Tai turbūt paskutinis mano blogo įrašas. Pastebėjau, kad vis sunkiau sekasi reikšti savo mintis.

užkniso. viskas.

Viskas. Išmesiu visus namuose esančius veidrodžius. Tas atvaizdas veidrody beveik kiekvieną kartą išspaudžia bent vieną kitą ašarą. Ir žlugdo emociškai. Vis mąstau, ir kodėl aš toks baisus. Ar būtent dėl to niekas su manim nebendrauja? Apie antrąją pusę iš vis patyliu. Buvęs vaikinas mylėjo (?) visiškai nekreipdamas dėmesio į išvaizdą. O nekreipė tik todėl, kad per tiek metų jau priprato. Deja, dauguma šiais laikais yra labai paviršutiniški ir labai kreipia dėmesį į grožį. Retas kuris norės užkalbint negražų žmogų… Kas pasakys, jog aš neteisus..?

Vien dėl savo išvaizdos visiškai nepasitikiu savimi. Dažnai bijau užkalbint patikusį žmogų, bijau pasakyt ar padaryt kažką, kas mano nuomone, man “netinka prie išvaizdos”. Gal ir per daug kompleksuoju dėl to, galbūt net daugiau, nei dauguma merginų, bet.. Kitaip neišeina.

• Jaučiuos taip, lyg būčiau medžiojamas. Nemėgstu veidmainių žmonių. Ir noriu ištrinti kai ką iš praeities. Tik duokit trintuką.
• Nesuprantu, kas su manim darosi. Kvailos frazės, kurios man nebūdingos, dar kvailesni poelgiai. Bijau įskaudint brangius žmones. Bijau pasakyt ar padaryt kažką netaip. Taip pat nebesirūpinu savimi. Nebevalgau. But who really cares about it.
• Tapau labai nervuotas. Kiekviena smulkmena gali mane išvesti iš proto. Again bijau leptelėti ką nors netinkamo ar įžeidžiančio.
• Netekau mamos. Dabar jaučiuos taip, tarsi būčiau žudikas. Klaikus jausmas.
• Tėtis manęs nekenčia. Bent jau elgiasi taip, lyg manęs nekęstų. It sucks.
• Išsikrausčiau iš namų. Nenoriu gyventi vienuose namuose su tėčiu. Todėl, kad jis manęs nekenčia. Nežinau, kaip dabar reiks gyvent, bet kaip nors…
• Visiškai nebežinau, ką noriu veikt ateity. Aš visiškai pasimetęs.

Tamsus tamsus kambarys. Aplinkui tuščia, nieko nėra. Guliu tamsoje surakintas grandinėm ir negaliu pajudėt. Matau pravertas duris ir sklindančią šviesą. Noriu atsistoti ir išeiti pro tas duris, tačiau grandinės mane laiko. Kankinuos. Negaliu išsilaisvinti. Mano širdis kraujuoja. Man skauda. Apima neviltis. Šaukiu, bet niekas negirdi. Pamažu suprantu, kad taip ir liksiu toje tamsoje… Niekas nenuims grandinių.

Tiek daug visko įvyko per pastarąsias dienas…

Well, santykiai su J. vėl, manau, geri. Labai labai tuo džiaugiuosi. Ji tikrai nuostabus žmogus (love you so much! ) . Ji sugeba priversti mane nusišypsoti beveik kiekvieną dieną. Tai sugeba tikrai nedaugelis… Dabar žinau, kad nesu visiškai vienas, ir tai labai džiugina.

My sweetheart išvyko į UK. Ir net ne į tą miestą, į kurį planavom važiuot studijuot kartu. Akivaizdu, kad jis jau anksčiau žinojo, kad išvyks ir mane paliks, nes stojimai ten vyksta anksčiau. Smagu, jis visą tą laiką su manim žaidė. Arba… Tai pavadinčiau “Atleisk, neplanavau įsimylėt”. Nebesuprantu, kaip ten yra. Visiškai nebesuprantu, ką jis iš tikro man jautė, galbūt tik žaidė su manim. Tai velniam tada tas sužadėtuvių žiedas buvo nupirktas? Vaidinimo dalis? Tada nieko keisto, kad jis pasirinko teatro studijas. JUk sakiau, kad jis nusipelnė mažiausiai 5 oskarų.

Manasis sužadėtinis man skiria vis mažiau laiko. Suprantu, kad mokslai spaudžia, visgi, trečiakursis, bet galėtų prisimint mane ir dažniau. Dėl jo meilės man nė kiek neabejoju, tik liūdna …Galų gale, taip lieka mažiau šansų, kad sugebėsiu jį pamilt. T.y., mažiau laiko bandyt.

Šiandien kolkas dar nesipjausčiau. Didžiulis pasiekimas. Gal pamažu ir atprasiu taip save žalot. Silpnumo akimirkomis net pradedu gailėti savo rankų. Netenku tiek kraujo, oh god. Vien dėl to kiekvieną dieną man silpna. Vakar nualpau mokykloj, dar čia neseniai klasiokė pamatė, kaip pjaustaus. Namie vėl pamatė mama, išvadino nesveiku. Pradėjau galvoti apie savižudybę tiesiog mokykloje. Kvaila mintis, labai kvaila. Nusprendžiau šios idėjos atsisakyti.

O šiandien tiek daug sužinojau apie savo gimimą… Anksčiau vis galvodavau, kad gimiau per klaidą, kad manęs net neturėjo čia būti. Pasirodo, buvau visiškai teisus. Džiaugiuosi, kad turiu gana atvirus tėvus, kurie bent jau nemeluoja, kai prašau sakyti tiesą apie tokius vat dalykus. Sužinojau, kad šiame pasaulyje iš tikro atsiradau visai netyčia. Neplanuotas ir visiškai nelauktas vaikas, kurio norėjo atsikratyti, bet pavėlavo. Ech, būtų nuėjus savaite anksčiau, dabar čia nerašyčiau… Gaila, kad pavėlavo, tikrai gaila. O man dar reiks susitaikyti su tuo, ką sužinojau. Skaudu, kai žinai, jog tėvai norėjo tavim atsikratyt. Ir jei atėjau per klaidą, gal tada tikrai turiu teisę išeit ?

I remember these days

When I was happy.

When my heart wasn’t broken into pieces.

We used to be best friends

without being lovers.

But then I fell in love with you.

And then I needed anyone but you.

And now our love is dead.

Now our love is gone.

And you don’t even care about me.

My heart is broken into pieces.

And every second, every minute without you

is killing me.

Yeah, it’s killing me.

You used to be an angel.

And then you were a monster.

Baby, better kill me now

Or I’ll do it by myself.

I will do it by myself.

You broke my heart.

Took my heart and went away.

Love don’t live here anymore.

Love don’t live here.

Never will.